1.   Jeigu dėl tikslų, kuriais duomenų valdytojas tvarko asmens duomenis, duomenų valdytojui nebūtina ar nebėra būtina nustatyti duomenų subjekto tapatybės, duomenų valdytojas nėra įpareigojamas laikyti, gauti ar tvarkyti papildomą informaciją duomenų subjekto tapatybei nustatyti vien tam, kam būtų laikomasi šio reglamento.

2.   Kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais duomenų valdytojas gali įrodyti, kad neturi galimybės nustatyti duomenų subjekto tapatybės, duomenų valdytojas, jei įmanoma, informuoja apie tai duomenų subjektą. Tokiais atvejais 15–20 straipsniai netaikomi, išskyrus atvejus, kai duomenų subjektas, siekdamas pasinaudoti pagal tuos straipsnius jam suteiktomis teisėmis, pateikia papildomos informacijos, leidžiančios nustatyti jo tapatybę.

1.   Ja nolūki, kādos pārzinis apstrādā personas datus, neprasa vai vairs neprasa pārzinim identificēt datu subjektu, pārzinim nav pienākuma saglabāt, iegūt vai apstrādāt papildu informāciju, lai identificētu datu subjektu, ja vienīgais nolūks ir ievērot šo regulu.

2.   Ja šā panta 1. punktā minētajos gadījumos pārzinis spēj uzskatāmi parādīt, ka viņš nevar identificēt datu subjektu, pārzinis, ja iespējams, attiecīgi informē datu subjektu. Šādos gadījumos 15.–20. pantu nepiemēro, izņemot gadījumos, kad datu subjekts, lai īstenotu savas tiesības saskaņā ar minētajiem pantiem, sniedz papildu informāciju, kas ļauj viņu identificēt.